Senokai bemaigiau mygučius čia. Savotiškas mazochizmas – nieko nesiekti, nesistengti užkopti ant skaitomiausių žiniaraščių pjedestalo, o vistiek kartas nuo karto sukurpti keletą eilučių arba įkelti tik man svarbius, dailius ar įdomius kadrus. Keistos būtybės tie žmonės – saviraiška vardan saviraiškos, saldus sentimentalumas, karstelėjusi melancholija. Kaip obuolienė su šermukšniais… Bus malonu atsidaryti stiklainį ir sušlamšti, kai už lango siautės šlapdribos, sniegai ir būsime pavargę nuo pavasario laukimo.

Kadangi jau prasitariau apie improvizuotą obuolienę su šermukšniais, tikriausiai vertėtų imti ir brūkštelėti: šiai vasaros saldumo ir rudens kartėlio uogienei reikės obuolių (pjausčiau), šermukšnių (spaudžiau sultis), cukraus (tiesiog subėriau kiek papuolė), puodo virti, stiklainių paslėpti, o visam kitam fantazijos, ugnies, ekspromto ir, žinoma, meilės. Be jos bus per kartu.

Ir dar vienas “kadangi”. Kad jau prisėdau ir su melancholiška šypsena perverčiau pralėkusios vasaros puslapius, įmesiu keletą nuotraukų. Į komplektą prie obuolienės.