Iš Jonavos į Vilnių mėgstu važiuoti per Žaslius. Kelias vinguriuoja laukais, tarp ežeriukų ir tvenkinių, vietovė kalvota – malonumas ir žioplinėti pro langą, ir vairuoti. Privažiavus Stabintiškes kelias išsišakoja, tad jau ne pirmus metus vis žvilgčiojau į Čiobiškio pusę (mat iš Čiobiškio į Musninkus, iš jų į Kernavę, o tada Dūkštos, Sudervė ir – Vilnius). Lankas gal ir nemažas, bet… neatrasti toliai labai vilioja :-)

Nors žemėlapis grasino ties Nerimi besibaigiančiu keliu, smalsumas nugalėjo – Čiobiški, aš atvažiuoju! :-) Nesileisiu į daugžodžiavimus apie smagų žvyrkelį, aštrius posūkius ir gandrų šeimynas ant stogų – už savęs  palikdama dulkių debesis, prašokau Mikalaučiškes, Savarinę ir sustojau Padaliuose. Kelias iš tikrųjų baigėsi. Tilto per Nerį, kaip ir prognozavo žemėlapis, nėra :-)

Prieš akis – upėje ištirpęs keliukas ir… medinis keltas. Gal tiksliau būtų sakyti – keltukas (kiek pėsčiųjų ar dviratininkų telpa, neskaičiavau, bet automobiliai įvažiuotų daugiausiai du). Nustebusi ir apsidžiaugusi atradimu net nesumojau išsitraukti fotoaparato – teks pakartoti  :-)

/nuotraukos – iš sau pažadėto pakartojimo :-)/

Grįžusi namo, visagaliame internete radau šiek tiek daugiau informacijos apie šį technikos paminklą ir jo sergėtojus. Tikrai negaila dešimtinės trumpam ir efektingam persikėlimui – be triukšmo, be motoro, vien tik upės srovės genamu keltu. Kad tik išliktų tokie mediniai džiaugsmai – ir tiems, kurie žino, ir tiems, kurie netyčia atranda.