Senokai bemaigiau mygučius čia. Savotiškas mazochizmas – nieko nesiekti, nesistengti užkopti ant skaitomiausių žiniaraščių pjedestalo, o vistiek kartas nuo karto sukurpti keletą eilučių arba įkelti tik man svarbius, dailius ar įdomius kadrus. Keistos būtybės tie žmonės – saviraiška vardan saviraiškos, saldus sentimentalumas, karstelėjusi melancholija. Kaip obuolienė su šermukšniais… Bus malonu atsidaryti stiklainį ir sušlamšti, kai už lango siautės šlapdribos, sniegai ir būsime pavargę nuo pavasario laukimo.

Kadangi jau prasitariau apie improvizuotą obuolienę su šermukšniais, tikriausiai vertėtų imti ir brūkštelėti: šiai vasaros saldumo ir rudens kartėlio uogienei reikės obuolių (pjausčiau), šermukšnių (spaudžiau sultis), cukraus (tiesiog subėriau kiek papuolė), puodo virti, stiklainių paslėpti, o visam kitam fantazijos, ugnies, ekspromto ir, žinoma, meilės. Be jos bus per kartu.

Ir dar vienas „kadangi“. Kad jau prisėdau ir su melancholiška šypsena perverčiau pralėkusios vasaros puslapius, įmesiu keletą nuotraukų. Į komplektą prie obuolienės.

Iš Jonavos į Vilnių mėgstu važiuoti per Žaslius. Kelias vinguriuoja laukais, tarp ežeriukų ir tvenkinių, vietovė kalvota – malonumas ir žioplinėti pro langą, ir vairuoti. Privažiavus Stabintiškes kelias išsišakoja, tad jau ne pirmus metus vis žvilgčiojau į Čiobiškio pusę (mat iš Čiobiškio į Musninkus, iš jų į Kernavę, o tada Dūkštos, Sudervė ir – Vilnius). Lankas gal ir nemažas, bet… neatrasti toliai labai vilioja :-)

Nors žemėlapis grasino ties Nerimi besibaigiančiu keliu, smalsumas nugalėjo – Čiobiški, aš atvažiuoju! :-) Nesileisiu į daugžodžiavimus apie smagų žvyrkelį, aštrius posūkius ir gandrų šeimynas ant stogų – už savęs  palikdama dulkių debesis, prašokau Mikalaučiškes, Savarinę ir sustojau Padaliuose. Kelias iš tikrųjų baigėsi. Tilto per Nerį, kaip ir prognozavo žemėlapis, nėra :-)

Prieš akis – upėje ištirpęs keliukas ir… medinis keltas. Gal tiksliau būtų sakyti – keltukas (kiek pėsčiųjų ar dviratininkų telpa, neskaičiavau, bet automobiliai įvažiuotų daugiausiai du). Nustebusi ir apsidžiaugusi atradimu net nesumojau išsitraukti fotoaparato – teks pakartoti  :-)

/nuotraukos – iš sau pažadėto pakartojimo :-)/

Grįžusi namo, visagaliame internete radau šiek tiek daugiau informacijos apie šį technikos paminklą ir jo sergėtojus. Tikrai negaila dešimtinės trumpam ir efektingam persikėlimui – be triukšmo, be motoro, vien tik upės srovės genamu keltu. Kad tik išliktų tokie mediniai džiaugsmai – ir tiems, kurie žino, ir tiems, kurie netyčia atranda.

Va čia tai šventė!

Kaip suprantu, sekantį kartą dideli ir maži burbuliatoriai Lukiškių aikštę spalvins muilo burbulais birželio 7 d.? Oras vėl pakvips muilu, aikštė prisipildys spalvų, vieni pūs, kiti sprogdins, treti gaudys kadrus, ketvirti gal eis pro šalį, bet būtinai stabtelės pasigrožėti :-)

Labai smagus reginys. Be yvų, cicinų, di-džėjų, vedėjų, be aplodismentų, bisų, be reklamos intarpų. Nuoširdi, šilta ir labai spalvota. Va čia tai šventė! :-)

Po savaitgalio ekskursijų po keletą mūsų dvarų, kaip tyčia nušvito sėkmė aplankyti Rundalės rūmus, primenančius Versalį, Siguldos pilies griuvėsius ir Turaidą, sužavėjusią nūdienos ir XIII-XIV a. samplaika. Iš tiesų nuostabu, kaip latviai išlaikė, restauravo ir pristato savo kultūros paveldą.

Tai, prie ko trumpam prisilietėme Rudalėje, ne tik nukėlė į puošnųjį Baroką su gausybe dekoro, baltais damų ir ponų perukais, pūstais sijonais, šilkiniais sienų apmušalais, bet sušildė detalėmis ir nuostabiu prancūziško stiliaus sodu. Autentiškų detalių likę ne tiek jau daug – pats rūmų įkūrėjas, hercogas Bironas, traukdamasis į Sankt Peterburgą išsivežė, žinoma, ir du karai nepadėjo išlikti nuostabioms freskoms, ką jau kalbėti apie  XVIII a. meistrų baldus, sienų lipdybą.

Siguldos pilies griuvėsius pralėkėm paknopstom. Įspūdį daro turbūt daugiau nei metro storumo sienos, saugusios Kalavijuočių ordiną nuo LDK. Viduramžių pilies griuvėsius nukonkuravo kitoje slėnio pusėje raudonuojanti Turaidos pilis. Pralėkę berods neogotikai priskiriamą Naująją Siguldos pilaitę, kurioje šiuo metu veikia restoranas, nėrėme į kitą slėnio pusę.

Turaida savo gynybiniu bokštu primena Trakų pilį. XIII a. pradėta statyti pilis, kaip ir visos tvirtovės, buvo deginta, griauta, vėl statyta. Man, žinoma, suveikė profesinė liga – akį glostė šiltai ir jaukiai apipavidalinta istorinė medžiaga, kruopščiai parengti aprašymai, skoningos vitrinos, kurios tikrai negadina nei archeologinių radinių, nei to, kas liko iš viduramžių interjero.

Bet ką čia rašinėti. Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimtkart išgirsti :-)

Gana afišuoti pusnynus – lyg nuo to laiko, kol slides bandžiau, nieko nebūtų įvykę. Lyg nebūta filmų maratono Kino pavasaryje, lyg nemarginta margučių po jaukiu Mamulės sparnu, lyg žydėjimo vyšnių, o šiuokart – tulpių – nelaukta.

Taigi, kol susikaupsiu rimtesniam nutūpimui, bent jau pakeisiu pusnynus ryškiomis ir saulėtomis akimirkomis iš kelionės po pradedančią žydėti Lietuvą. Jūsų ir mano akims – Taujėnų, Bistrampolio, Baisiogalos ir Burbiškio spalvos.

Keliui vejant nuo Vilniaus, dar nepasiekus Kernavės ir nespėjus prašokti Dūkštų kairėje vis matydavau rodyklę į girininkiją ir pažintinį taką. Suviliojo. Saulėje spindėjo sniegas, kojos klimpo pusnyse, Dora nekantravo fotoaparatą kankinančios šeimininkės, nuoroda vijo nuorodą, laipteliai skaičiavo negausius lankytojų žingsnius, Neris sušalusi stypsojo, regis, be jokio judesio, dvi su trupučiu valandos ne sušaldė, o sušildė. Kokios dar alpės, italijos ir austrijos, kai Karmazinų pusnynuos tiek ramybės ir energijos? Rekomenduoju :-)

Neįtikėtina! Nesuvokiama! Nuostabu! Bet vistiek džiaugiuosi, kad „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“, kaip kad sukdamiesi ant patefono disko dainavo grupė VAIRAS, o dar tuomet, kai visos avėjom vienodais sandalais ir vilkėjom deficito laikais eilėje išstovėtas sukneles su milžiniškomis gėlėmis ant pilvų.

Apie karalienės Viktorijos laikų madų parodą viena ausimi buvau girdėjusi dar prieš Kalėdas. Na, o šiandien nuogirdos virto nuostaba ir susižavėjimu to meto visuomenės manieromis, moterų ir vyrų pareigomis, auksarankių moterų išradingumu ir, XXI a. žmogaus akimis žvelgiant, šiokiais tokiais nukrypimais, žalojančiais ir kūną, ir sveikatą. Taip, daugelis ir šiais laikais žaloja save, vaikydamiesi mados, nerdamiesi iš kailio, kad tik tilptų į kažkokio guru sugalvotus standartus (90-60-90 ir panašius, nebūtinai fiziškai išmatuojamus, „normalumo“ įrodymus), tačiau 33-35 dydžio bateliai, 55 cm apimties juosmuo to meto moteriai, net jei jos ūgis neviršijo 155 cm, tikiu, buvo didelė kančia. Dar visai vaikas – vos 8 – 10 metų, esi įspraudžiama į korsetą, tavo suspaustas juosmuo neleidžia normaliai vystytis nei vidaus organams, nei pilvo raumenims (jei pasiseks, tau dar teks gimdyti… Gal net daugiau nei trejetą kartų…),. Tavo deformavęsi ar net lūžę šonkauliai užspaudžia kvėpavimą, varžo judesius (o, kokia gracija!), gyveni su nuolatiniu alkiu ir pagrindiniu tikslu gyvenime – ištekėti. Tačiau fiziniai rėmai – tik dalis visuomenėje priimtinų normų. Kita dalis man patinka labiau.

Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris privalėjo profesionaliai įvaldyti kokį nors muzikos instrumentą. Profesionaliai. Moteris – profesionaliai dainuoti, mokėti keletą užsienio kalbų, mokėti parinkti meniu, paruošti namus svečių priėmimui, prižiūrėti vaikus, rūpintis namais ir, žinoma, prižiūrėti savo garderobą. Vieną kartą vilkėta suknele pasirodyti kitoje puotoje, šokių vakare ar teatre pliusų nepridėdavo… Taigi, mokėti siūti, siuvinėti, modeliuoti, rekonstruoti, dekoruoti ir prižiūrėti savo sukneles buvo privalu. Vyras taip pat turėjo mokėti ne mažiau. Profesionalus muzikavimas, apsiskaitymas, keleto užsienio kalbų mokėjimas – regis nieko nestebins. Tačiau savo išrinktajai vaikinas privalėjo mokėti ne tik nutapyti, nupiešti – dabar turbūt vadintume atviruką, bet ir parašyti romantišką, lyrišką meilės prisipažinimą, laišką, kurį perskaičiusi mergina sutirptų iš laimės ir atleistų visas kaltes.

Tai turbūt labiausiai ir žavi. Ne bitės juosmuo ar etaloną atitinkanti mažytė pėda, o intelektas, kruopštumas, menų išmanymas ir visapusiškumas spindėjo tose penkiose dešimtyse suknelių, gausybėje aksesuarų, kasdien lydėjusių paneles ir ponias į pasivaikščiojimus, oficialius priėmimus, šokių vakarus ar tiesiog popiečio arbatėles su jų vyrais. Neįtikėtino smulkmeniškumo, proporcijų pajautimo, mažų gudrybių, kantrybės ir išradingumo – štai ko reikėjo to meto moteriai būti madingai.

Susižavėti XIX a. sukniomis buvo išties lengva – puiki, emocinga ir humoro nestokojanti gidė kaip ant sparnų nešė mus tarp klosčių, korsetų, dramblio kaulo šukų, šokių knygelių, keliaraiščių, vėduoklių, nėrinių, segių, sukneles išpučiančių krinolinų, meilės laiškelių, mylimam vyrui siuvinėtų šlepečių ir romantika alsuojančių senų fotografijų. Dalelę Viktorijos epochos haute couture romantikos tikrai verta parsinešti į šiuolaikinių technologijų ir mygučių maigymo apsėstus mūsų namus. Laužytis šonkaulių vardan lieknesnio liemens neverta, tačiau pasvajoti apie eiliuotą meilės prisipažinimą, oi, kaip saldu :-)

Ką čia ir berašyti :-) Visada savo brangiausiems ir brangiausioms norisi kažko šilto ir ne iš parduotuvės – ten mes visi gudrūs nupirkti. Visko nespėjau ant palangės padėt ir fotoaparatu čekštelt – greituoju būdu buvo supakuota ir Kalėdų seniui įduota. O čia tai, kas liko:

/modilinas, aliejiniai dažai, žiogelis įsisegti/

/modilinas, aliejiniai dažai, žiogelis įsisegti/

/modilinas, aliejiniai dažai, žiogelis/

/stiklainis, dažai keramikai/ … И днем и ночью кот ученый / Все ходит по цепи кругом… ;-))

/medinė dėžutė, akriliniai ir aliejiniai dažai dekorui/

Imbieriniai sausainiai be galimybės nešiotis atlape, bet labai gardūs :-)

Paprastai jau spalio mėnesį pradėdavo plaukti pirmieji Kalėdų užsakymai. Atvirukai, kalendoriai, Kalėdų akcijos – išpardavimai. Žodžiu, vos pasibaigus vasarai, dar lapams nuo medžių nenukritus, imi gyventi angelais, raudonais kaspinais, eglutėmis, Jingle bells ir kitais žiemiškais stereotipais.

Bjauriausia tai, kad išgręžtos biure smegenys sunkiai bepasuka ratukus artimiesiems… Juk neįdomu dovanoti tai, ką iš tavęs nupirko klientas…

Taigi, kalendoriaus lapeliui užgiedojus gruodį, gavau šoką… Ne tik nepradėjau mielų smulkmenėlių rikiuot, bet ir mintys joms išdžiūvusios…

Kur pagaut įkvėpimą ir neprarast džiaugsmo, vejantis išmėtytas mintis?

Tikiu, reikia pradėti nuo smulkmenų rūšiavimo – jei jau smegenų stalčiukuose vietos pritūko, tai gal bent interneto platybės priglaus mielus atradimus.

Kad būtų lengiau persikūnyti į Kalėdų senelį :-) Radau čia.

Radau čia.

O šiuos dailučius – čia.

Na va, jau smagiau :-) Ačiū kūrybingiems žiniaraščių pildytojams – vilties gabalėlis jau tupi stalčiuje :-)

Šeštadienis. Saulė nuo horizonto atsiplėšė vos prieš pusvalandį. Rūkas vis dar glosto purius arimus. Tyliai išsiritu iš šiltutėlių duknų, pasiimu vakare po ranka paliktą fotoaparatą ir ant pirštų galiukų, kad neprižadinčiau saldžiai miegančių Žaliųjų akių, pro verandą iškiūtinu tiesiai į Rojaus sodą.

Laukai už sodo skęsta baltuose ūkuose, obelyno rėtyje žaidžia blausi ryto saulė, išgirdusios žingsnius kieme nuo „šieniko“ jau amsi mažosios sodo šeimininkės. Iš pradžių dar leidžia ramiai lankstytis prieš rasos lašus žolėje, bet po poros minučių, neiškentusios jau atskuba savo trumpomis kojelėmis sveikintis.

Išbraidžiusios rasotą sodą ir išsklaidžiusios pieno baltumo rūkus, šlapiomis kojomis grįžtame. Aš – rytinės kavos, mažosios pūkuotukės – džiovintis savo kailinukų… Lyg ankstyvas grybautojas pilna pintine grybų, džiaugiuosi brėkštančio ryto laimikiu. Jaukus ir gaivus, rasotas šeštadienio rytas…

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.