Paprastai jau spalio mėnesį pradėdavo plaukti pirmieji Kalėdų užsakymai. Atvirukai, kalendoriai, Kalėdų akcijos – išpardavimai. Žodžiu, vos pasibaigus vasarai, dar lapams nuo medžių nenukritus, imi gyventi angelais, raudonais kaspinais, eglutėmis, Jingle bells ir kitais žiemiškais stereotipais.
Bjauriausia tai, kad išgręžtos biure smegenys sunkiai bepasuka ratukus artimiesiems… Juk neįdomu dovanoti tai, ką iš tavęs nupirko klientas…
Taigi, kalendoriaus lapeliui užgiedojus gruodį, gavau šoką… Ne tik nepradėjau mielų smulkmenėlių rikiuot, bet ir mintys joms išdžiūvusios…
Kur pagaut įkvėpimą ir neprarast džiaugsmo, vejantis išmėtytas mintis?
Tikiu, reikia pradėti nuo smulkmenų rūšiavimo – jei jau smegenų stalčiukuose vietos pritūko, tai gal bent interneto platybės priglaus mielus atradimus.
Kad būtų lengiau persikūnyti į Kalėdų senelį :-) Radau čia.
Radau čia.
O šiuos dailučius – čia.
Na va, jau smagiau :-) Ačiū kūrybingiems žiniaraščių pildytojams – vilties gabalėlis jau tupi stalčiuje :-)
Šeštadienis. Saulė nuo horizonto atsiplėšė vos prieš pusvalandį. Rūkas vis dar glosto purius arimus. Tyliai išsiritu iš šiltutėlių duknų, pasiimu vakare po ranka paliktą fotoaparatą ir ant pirštų galiukų, kad neprižadinčiau saldžiai miegančių Žaliųjų akių, pro verandą iškiūtinu tiesiai į Rojaus sodą.
Laukai už sodo skęsta baltuose ūkuose, obelyno rėtyje žaidžia blausi ryto saulė, išgirdusios žingsnius kieme nuo “šieniko” jau amsi mažosios sodo šeimininkės. Iš pradžių dar leidžia ramiai lankstytis prieš rasos lašus žolėje, bet po poros minučių, neiškentusios jau atskuba savo trumpomis kojelėmis sveikintis.
Išbraidžiusios rasotą sodą ir išsklaidžiusios pieno baltumo rūkus, šlapiomis kojomis grįžtame. Aš – rytinės kavos, mažosios pūkuotukės – džiovintis savo kailinukų… Lyg ankstyvas grybautojas pilna pintine grybų, džiaugiuosi brėkštančio ryto laimikiu. Jaukus ir gaivus, rasotas šeštadienio rytas…
Kai baigiasi vasara, delnai vis dar kvepia džiovintų čiobrelių, mėtų ir liepų žiedynais. Veidas tebešyla nuo saulės spindulių, kišenėse šiugžda kvapnūs vasaros prisiminimai. Kai kurie dar visai švieži – ką tik objektyvo pagauti, kiti – jau išnešti saugoti į vėsų rūsį, treti spindi romiose šypsenose ir artimųjų žvilgsniuose.
Ir visai nebūtina ieškoti pasaulio krašto – viskas čia pat, mūsų rankose, po mūsų kojomis, už mūsų lango…
Kelias į vasarą ir šilti rytai Rojaus sode…
Pirmos saldžios bitučių dovanos…
Svaigūs skrydžiai tarp aukštų mėlių ir nuostabių žemės raštų…
Baltas kopų smėlis tarpupirščiuose, nuostabi kompanija, geras vynas ir kvapą gniaužiantys saulėlydžiai… Mmmmm… :-)
Vieniša kriaušė tuštėjančiuose laukuose, sunkėjantys debesys ir galvas lenkiantys miežiai – pirmieji rudenio potėpiai.
Švelnutės vasaros augintinės, pūkuoti akmenys, auksiniai žolynų mirktelėjimai, auksinės žuvelės laukimas – tikras stebuklų rinkinys…
Vasara kurį laiką dar kutens mūsų nosis karšta mėtų arbata, gardžiais blynais ir cinamonu kvepiančia obuoliene, jaukiai girgždės šiaudų prigrūstuose “šienikuose”, o pritrūkus atsiminimų, mirgės nuotraukose ir vėl grįš atmintin spalvotais paveikslėliais… Ruduo neš savo gėrybes, žiema atgins prie židinio, pavasaris sugrįš paukščių sparnais. Taip suksimės ir supsimės metų sūpuoklėse, šypsosimės saulei, semsime lietų, ridensime sniego gniūžtes, stebėsime ir stebėsimės mažais stebuklais čia, po saule.
1896 – puikuojasi grindyse ties namo, kuriame gyvenu slenksčiu. Tai ir žavi, ir kartais kelia rūpesčių. Šiąnakt – net šiokios tokios baimės…
Prabudau šiek tiek po vidurnakčio ir nusliūkinau į virtuvę stiklinės vandens. Patamsy paliejau vandenį ant komodos, tad spustelėjau jungtuką… o tada ir prasidėjo! Iš pradžių tepamačiau didelį juodą šešėlį, atsitrenkusį į langą ir grįžusį į tamsesnį kampą. Tada vėl… Tada Dora šoko gaudyti, o aš pritūpusi, nes naktinis svečias praskrido palei pat galvą, aiktelėjau – šikšnosparnis! Šikšnosparnis mano miegamajame!
Mikliai išjungiau šviesą. Paskui vėl įjungiau… Šnipas šikšniniais sparneliais aprimo nuo šviesos pliūpsnio tiesiai juodas apvalias akutes ir drebėjo palubėj. Aš drebėjau ne mažiau… O ką daryti? Mintyse tik gainiojau mintis – ne ne, Lietuvoje šikšnosparniai – vampyrai negyvena. Šis blogiausiu atveju galėtų įkasti, bet daugiau jokios grėsmės kaip ir nekelia. Bet vistiek baisu! Šuo ėmė lipti sienomis ir visaip bandyti pasiekti palubėj įsitaisiusią pelę, o aš pasiėmiau fotoaparatą… Drebančiomis rankomis paspaudžiau mygutį porą kartų ir ėmiau regzti planą, kaip vargšą gyvį išlaisvinti.
Rankšluostis. Ne, per artimas kontaktas. Jau įsivaizdavau, kaip šikšnius spurda rankose ir benešdama lango link neišlaikau kutulio delnuose ir paleidžiu jį… Netinka.
Stiklainis. Hm… Praktiškai dar ir apžiūrėt galėčiau, jei tik pavyktų nekviestą svečią ten įspraust… Randu kampe trijų litrų stiklainį, likusį nuo puikių Mažosios Jurgos marinuotų šparaginių pupelių, atsinešu, bet… Netinka – stiklainio kaklelio skersmuo per mažas – taip parastai šikšniaus ten neįkišiu.
Tada imu kraustyti savo spinteles ir ieškoti kitų “įrankių šikšnosparniams gaudyti”. Na ką, mamos Tupperware indas tešlai kildinti – puikiai tiks. Gaila, neskaidrus, bet pagrindinis tikslas, juk ne šikšnosparnio papilvę apžiūrėti, o kuo greičiau išgyvendinti jį iš namų! Pridengtas šikšniukas ėmė spurdėti, visaip čirpauti, nei kaip pelė, nei kaip paukštelis… Turbūt ėmė kviesti brolius šikšnosparnius – pamaniau ir suskubau kuo greičiau link lango, pridengusi dubenį ir jame spurdantį gyvį ant spintos rastu naktų sąsiuviniu.
Viskas. Laisvė – šikšniui, ramybė mums su Dora…
Mano Mamulė – visų galų meistrė. Kiek pamenu, ji visada strimgalviais nerdavo į gyvenimo iššūkius. Bene pirmasis, kurį ryškiai pamenu – kaip ji pakeitė specialybę iš vaikų darželio auklėtojos į ožinio krano mašinistę :-) Paskui sekė siuvėjų kursai, kitos “popamokinės” veiklos. Ką jau kalbėti apie rankdarbius… Visi įrankiai jai paklūsta – ir vąšelis, ir adata, ir virbalai. Net šaukštą ne vieną yra išdrožusi! Tikiu, kad kokių nors ekstremaliai nerealių savybių ir aš turėčiau būti paveldėjusi (čia sugroja savimyla, todėl sustoju :-)))
Naujausias Mamos atradimas – savadarbis sėdmaišis. Tiesiog privalau pasigirti ir pasidalinti (jei kas norite, mielai prašome – už minimalų mokestį suorganizuosime ir jums) – puikus, vos 2.5 kg sveriantis, specialiomis granulėmis pripildytas, šiltas ir patogus krėslas :-)
Ech… Čiumpu knygą…
Gero vakaro :-)
Žinote, kas padeda šiais nestabiliais laikais tvirtai pajusti žemę po kojų? Ogi tradicijos! Ir tai ne šiaip Kalėdos, Velykos ar Mamyčių diena (tai, kas yra kalendoriuje, jame ir liks), o Vasaros sezono atidarymas!
Nors jau nebe toks audringas kaip tradicijos gimimo ir augimo metais, bet su pagrindiniais atributais: pavieniais ar rimtesniais žolės patrypimais, burnoje tirpstančiais (atsiprašau, dingstančiais) šašlykais, pokalbiais aplink laužą, uodų gaudynėmis, alaus užtvankomis upelyje ir smagiu rytiniu patinimu :-)
Jau vėl laukiu… :-)
Šurmuliuojantis miestas užburia…
Nepažadu būti linksma, išradinga, stebinti – bent jau ne kasdien. Virtualus Pasauli, pažadu tik tiek, kad Tu netapsi tuo liūnu, kuris įklampins iki kaklo ir nebepaleis ten, kur žydi, šviečia, lyja, kelia vėją, šypsosi, verkia, graužia, ten, kur GYVENA.
Ką visgi aš čia veikiu? Eksperimentuoju. Eilinį kartą ir tikrai ne paskutinį. Kad galėčiau dalintis, gal kartais naiviai pasidžiaugti ar pasigirti, kad būtų skanu. Tiesiog apie tai, kas yra čia ir dabar.
Zunda
