Neįtikėtina! Nesuvokiama! Nuostabu! Bet vistiek džiaugiuosi, kad „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“, kaip kad sukdamiesi ant patefono disko dainavo grupė VAIRAS, o dar tuomet, kai visos avėjom vienodais sandalais ir vilkėjom deficito laikais eilėje išstovėtas sukneles su milžiniškomis gėlėmis ant pilvų.
Apie karalienės Viktorijos laikų madų parodą viena ausimi buvau girdėjusi dar prieš Kalėdas. Na, o šiandien nuogirdos virto nuostaba ir susižavėjimu to meto visuomenės manieromis, moterų ir vyrų pareigomis, auksarankių moterų išradingumu ir, XXI a. žmogaus akimis žvelgiant, šiokiais tokiais nukrypimais, žalojančiais ir kūną, ir sveikatą. Taip, daugelis ir šiais laikais žaloja save, vaikydamiesi mados, nerdamiesi iš kailio, kad tik tilptų į kažkokio guru sugalvotus standartus (90-60-90 ir panašius, nebūtinai fiziškai išmatuojamus, „normalumo“ įrodymus), tačiau 33-35 dydžio bateliai, 55 cm apimties juosmuo to meto moteriai, net jei jos ūgis neviršijo 155 cm, tikiu, buvo didelė kančia. Dar visai vaikas – vos 8 – 10 metų, esi įspraudžiama į korsetą, tavo suspaustas juosmuo neleidžia normaliai vystytis nei vidaus organams, nei pilvo raumenims (jei pasiseks, tau dar teks gimdyti… Gal net daugiau nei trejetą kartų…),. Tavo deformavęsi ar net lūžę šonkauliai užspaudžia kvėpavimą, varžo judesius (o, kokia gracija!), gyveni su nuolatiniu alkiu ir pagrindiniu tikslu gyvenime – ištekėti. Tačiau fiziniai rėmai – tik dalis visuomenėje priimtinų normų. Kita dalis man patinka labiau.
Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris privalėjo profesionaliai įvaldyti kokį nors muzikos instrumentą. Profesionaliai. Moteris – profesionaliai dainuoti, mokėti keletą užsienio kalbų, mokėti parinkti meniu, paruošti namus svečių priėmimui, prižiūrėti vaikus, rūpintis namais ir, žinoma, prižiūrėti savo garderobą. Vieną kartą vilkėta suknele pasirodyti kitoje puotoje, šokių vakare ar teatre pliusų nepridėdavo… Taigi, mokėti siūti, siuvinėti, modeliuoti, rekonstruoti, dekoruoti ir prižiūrėti savo sukneles buvo privalu. Vyras taip pat turėjo mokėti ne mažiau. Profesionalus muzikavimas, apsiskaitymas, keleto užsienio kalbų mokėjimas – regis nieko nestebins. Tačiau savo išrinktajai vaikinas privalėjo mokėti ne tik nutapyti, nupiešti – dabar turbūt vadintume atviruką, bet ir parašyti romantišką, lyrišką meilės prisipažinimą, laišką, kurį perskaičiusi mergina sutirptų iš laimės ir atleistų visas kaltes.
Tai turbūt labiausiai ir žavi. Ne bitės juosmuo ar etaloną atitinkanti mažytė pėda, o intelektas, kruopštumas, menų išmanymas ir visapusiškumas spindėjo tose penkiose dešimtyse suknelių, gausybėje aksesuarų, kasdien lydėjusių paneles ir ponias į pasivaikščiojimus, oficialius priėmimus, šokių vakarus ar tiesiog popiečio arbatėles su jų vyrais. Neįtikėtino smulkmeniškumo, proporcijų pajautimo, mažų gudrybių, kantrybės ir išradingumo – štai ko reikėjo to meto moteriai būti madingai.
Susižavėti XIX a. sukniomis buvo išties lengva – puiki, emocinga ir humoro nestokojanti gidė kaip ant sparnų nešė mus tarp klosčių, korsetų, dramblio kaulo šukų, šokių knygelių, keliaraiščių, vėduoklių, nėrinių, segių, sukneles išpučiančių krinolinų, meilės laiškelių, mylimam vyrui siuvinėtų šlepečių ir romantika alsuojančių senų fotografijų. Dalelę Viktorijos epochos haute couture romantikos tikrai verta parsinešti į šiuolaikinių technologijų ir mygučių maigymo apsėstus mūsų namus. Laužytis šonkaulių vardan lieknesnio liemens neverta, tačiau pasvajoti apie eiliuotą meilės prisipažinimą, oi, kaip saldu :-)
Kad būtų lengiau persikūnyti į Kalėdų senelį :-) Radau 
